Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Klasicizmas
- Bojeris
- Dvaro poetai: D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Pr. U. Radvilienė, K. Benislavska, J. Baka
- LDK Baroko teatras
- Olizarovijus
- Pacas
- Sarbievijus
- Sirvydas ir lietuviškoji Baroko raštija
- Vijūkas-Kojelavičius
- Dachas
- Donas
- Kalderonas
- Kornelis
- Moljeras
- Rasinas
- Servantesas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Klasicizmas
Klasicizmas (lot. classicus – pavyzdinis):
a) antikinės Graikijos ir Romos estetikos, retorikos principų laikymasis literatūroje ir mene;
b) meno stilius, reiškęsis XVII–XVIII a. literatūroje, XVII–XIX a. vaizduojamajame mene, XVIII–XIX a. pr. muzikoje.
Klasicizmo gimtine laikoma XVI a. pabaigos Italija, tačiau labiausiai jis išplito XVII a. Prancūzijoje. Klasicizmo pabaiga susijusi su Romantizmo estetinių kriterijų įsigalėjimu. Klasicizmo literatūros teorija rėmėsi antikine retorika (Aristotelis) ir savo meto racionalistine filosofija, kuri suformulavo protu pažinios gamtos ir pasaulio principus, teigė loginio mąstymo prioritetą (Renė Dekartas (Descartes)). Klasicizmo meno principas buvo dviejų svarbiausių ir amžinųjų vertybių – grožio ir tiesos – dermė. Kadangi pasaulis buvo suvokiamas kaip valdomas pusiausvyros ir harmonijos dėsnių, tai ir menas turėjo būti šios sąveikos pažinimo priemonė, pagrįsta ne fantazija ir išmone, bet tikrovės atspindėjimu. Tikrovės vaizdavimas turėjo būti ne detalus, „veidrodinis“ jos pakartojimas, bet tam tikrų jos dėsnių, lemiančių grožį, išryškinimas; meno išraiškos priemonės – pavaldžios protui. Klasicizmo menininkai savo meno sampratos idealą matė antikiniuose meno kūriniuose, todėl propagavo sekimą jų estetinėmis normomis, remiantis jomis formulavo savo literatūros kūrinio turinio ir formos taisykles. Viena pagrindinių taisyklių reikalavo laikytis stiliaus tinkamumo teorijos: aukštasis stilius naudojamas odėje, epe, tragedijoje, vidurinysis – elegijoje, poemoje, dialoge, žemasis – satyroje ir komedijoje. Klasicizmo stiliaus teorija reikalavo laikytis saiko, harmonijos, padorumo, įprastumo, įtikinamumo normų. Neigiamai buvo vertinamas stilių ir žanrų maišymas. Egzistavo žanrų hierarchija: lyrikoje aukščiausią vietą užėmė odė ir himnas, epikoje – epas ir aprašomoji poema, dramaturgijoje – tragedija. Pastarojoje reikalauta laikytis trijų vienùmų – veiksmo, laiko ir vietos – principo. Žymiausias klasicizmo teorinių principų apibendrintojas – Nikola Bualo (Boileau, Poezijos menas1674, liet. 1981).
Tipiškiausi klasicizmo atstovai Prancūzijoje – dramaturgai: tragedijų autorius Pjeras Kornelis (Corneille), Žanas Rasinas (Racine), komedijų autorius Žanas Batistas Moljeras (Molière), pasakėtininkas Žanas de La Fontenas (de La Fontaine), XVIII a. – filosofas ir rašytojas Volteras (Voltaire). Kitose šalyse klasicizmo stilius reiškėsi žymiai silpniau. Vokietijoje jis siejamas su vėlyvąja Johano Volfgango Gėtės (Goethe) (Hermanas ir Dorotėja, 1798) ir Frydricho Šilerio (Schiller) (Mesinos nuotaka,1804) kūryba.
Lietuvoje (ir Prūsų Lietuvoje) klasicizmas reiškėsi Apšvietos epochos (XVIII a. vid. – XIX a. pr.) literatūroje, kurioje gyvavo klasicizmui būdingi žanrai (aprašomoji ir didaktinė poema, odė, pasakėčia, eiliuota satyra, idilė, literatūrinis laiškas ir kt.). Klasicizmo stilius dominavo lotyniškoje, lenkiškoje ir vokiškoje (pvz., Antano Strazdo, Liudviko Rėzos) poezijoje, ryškių šio stiliaus apraiškų yra lietuviškoje Kristijono Donelaičio, Antano Klemento, Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus, Silvestro Valiūno kūryboje.
Dainora Pociūtė-Abukevičienė
